1557 m. pavasaris
Pavasarinės audros neleido laivams palikti uosto, ir žinios iš Anglijos ateidavo retai, nepatikimos. Nebuvau vienintelė, kuri kasdien laukdavo pakrantėje ir klausinėdavo atplaukiančių laivų: „Kas girdėti? Kas naujo Anglijoje?” Pavasario štormai plovė sūriu vandeniu ir lietumi namo čerpes bei langus, stingdė mano tėvą iki kaulų smegenų. Kai kada jis jausdavosi per daug sušalęs ir pavargęs, kad atsikeltų iš lovos. Tuomet aš užkurdavau jo kambaryje nedidelę ugnelę ir atsisėdusi prie jo lovos skaitydavau ištraukas iš brangios mūsų Biblijos. Tyliai, pasišviesdama viena žvake, skaitydavau hebrajiškai, skambia mūsų tautos kalba, o tėvas gulėdavo atsilošęs ant pagalvių ir šypsodamasi klausė senų žodžių, kurie žadėjo išrinktiesiems saugų kraštą. Kaip įmanydama slėpiau nuo jo naujienas, kad šalis, kurioje ieškojome prieglobsčio, dabar kariauja su viena iš stipriausių krikščioniškų karalysčių, o, kai paklausdavo, nuolat primindavau, kad mes bent jau esame už miesto sienų. Kad ir kas nutiktų anglams Prancūzijoje arba ispanams pakeliui į Gravliną, mes bent jau žinome, kad Kalė niekada nekris.
Kovą, kai miestas ėjo iš proto dėl per uostą Greivsendo link traukiančio karaliaus Pilypo, mažai paisiau gandų apie jo pasiruošimą karui ir susidomėjimą princese Elžbieta. Aš pradėjau nerimauti dėl tėvo, kuris nė trupučio nesitaisė. Dvi savaites pasigraužusi nurijau savo išdidumą ir nusiunčiau pakviesti ką tik licenciją verstis gydytojo praktika gavusį daktarą Danielį Karpenterį, kuris pradėjo dirbti nedideliame namelyje prieplaukos gale. Jis pasirodė tuojau pat, kai tik gatvės berniūkštis perdavė mano žinią, atėjo tylus ir švelnus, tarsi nenorėtų manęs trukdyti.
— Kiek laiko jis serga? — paklausė manęs, purtydamas jūros smėlį nuo storo juodo apsiausto.
— Jis neserga. Labiau atrodo pavargęs, — atsakiau, imdama jo apsiaustą ir kabindama priešais židinį pradžiūti. — Prastai valgo, pasrebia sriubos, pakremta džiovintų vaisių ir tiek. Ir miega dieną naktį.
— Jo šlapimas? — pasiteiravo Danielis.
Ištraukiau kolbą, kuria iš anksto pasirūpinau. Danielis nuėjęs pakėlė priešais šviesą.
— Ar jis viršuje?
— Galiniame kambaryje, — atsakiau ir nusekiau laiptais įkandin prarasto vyro.
Laukiau už durų, kol Danielis patikrins tėvo pulsą, uždės šaltą ranką jam ant kaktos ir švelniai paklausinės, kaip jaučiasi. Girdėjau tylų jų pašnekesį, vyrišką bendravimą, visko pasakymą nieko nepasakant, šnekėjimą kodu, kurio moterys niekada nesupras.
Danielis išėjo švelniu liūdnu veidu. Jis nusivedė mane laiptais žemyn ir neprasižiojo, kol vėl atsidūrėme knygyne ir uždarėme duris į laiptus.
— Hana, galiu statyti jam taures, duoti vaistų, kankinti šimtais kitų būdų, bet nei aš, nei koks kitas daktaras negalėsiu jo išgydyti.
— Išgydyti? — kvailai pakartojau. — Jis tik pavargęs!
— Jis miršta, — švelniai ištarė mano vyras.
Iš pradžių neįstengiau suvokti.
— Danieli, to negali būti! Jam viskas gerai!
— Jo pilve auglys, kuris spaudžia plaučius ir širdį, — tyliai paaiškino Danielis. — Jis pats jį užčiuopia, pats viską žino.
— Tėvas tik pavargęs, — atkakliai kartojau.
— O jei jis pasijus blogiau, jeigu ims kęsti skausmą, tada duosime jam nuskausminamųjų, — patikino mane Danielis. — Ačiū Dievui, kad jaučia tik nuovargį.
Nuėjusi atvėriau knygyno duris, lyg laukčiau pirkėjų. Troškau pabėgti nuo tų siaubingų žodžių, bėgti nuo sielvarto, kuris iš lėto tirštėjo aplink mane. Nuo pakraigių varvantis lietus purvinais upeliūkščiais gurgėjo per grindinio akmenis į griovį.
— O man atrodė, kad jis tik pavargęs, — bukai pakartojau vėl.
— Žinau, — atsiliepė Danielis.
Uždariau duris ir grįžau į vidų.
— Kaip manai, kiek jam liko?
Pamaniau, duos dar kelis mėnesius, gal net metus.
— Kelios dienos, — pasakė tyliai. — Galbūt savaitės. Bet, manyčiau, ne daugiau.
— Dienos? — nepajėgiau įsisąmoninti. — Kaip tai?
Jis užjausdamas papurtė galvą.
— Man labai gaila, Hana. Tai netruks ilgai.
— Gal man pasikviesti dar ką nors jį apžiūrėti? — paklausiau. — Galbūt galėtų tavo mokytojas?
Danielis neįsižeidė.
— Jeigu nori. Bet visi pasakys tą patį. Galima užčiuopti gumbą pilve, Hana, čia jokia ne paslaptis. Jis spaudžia pilvą, širdį ir plaučius. Spaudžia iš jo gyvybę.
— Liaukis, — sušukau atstatydama rankas, — liaukis!
Jis iškart sukluso.
— Atleisk, — tarė. — Laimė, jis nejaučia skausmo. Ir nebijo. Jis pasiruošęs mirti. Jis žino, kad eina paskutinės dienos. Nerimauja tik dėl tavęs.
— Manęs! — aiktelėjau.
— Taip, — ramiai patvirtino Danielis. — Turėtum įtikinti jį, kad esi apsirūpinusi, kad esi saugi.
Dvejojau.
— Aš prisiekiau jam, kad pirmas tavimi pasirūpinsiu, jeigu tau kils pavojus ar sunkumų. Ginsiu tave kaip žmoną, kol gyva būsi.
Įsitvėriau į durų rankeną, kad nepulčiau Danieliui į glėbį ir neimčiau raudoti kaip artimųjų netekęs vaikas.
— Tu labai malonus, — atsakiau. — Man nereikia tavo globos, bet džiaugiuosi, kad jį nuraminai.
— Globosiu tave nori to ar nenori, — tęsė Danielis. — Aš esu tavo vyras ir to nepamiršau.
Nukabinęs savo apsiaustą nuo kėdės atlošo užsimetė ant pečių.
— Rytoj ir kiekvieną dieną pasirodysiu apie vidurdienį, — pažadėjo. — Ir rasiu gerą moterį pasėdėti su juo, kad tu galėtum pailsėti.
— Aš juo pasirūpinsiu, — atšoviau. — Man pagalbos nereikia.
Jis sustojo tarpduryje.
— Tau reikia pagalbos, — ištarė švelniai. — Šito dalyko viena neatliksi. Padėsiu tau, nori to ar ne. Ir džiaugsies, kai viskas baigsis, nors dabar taip neatrodo. Liksiu tavo, Hana, nori ar ne.
Linktelėjau. Nebuvau tikra, kad lūpos neišduos, kaip jaučiuosi. Danielis išėjo pro duris į lietų, o aš, užlipusi pas tėvą, pasiėmiau hebrajų Bibliją ir ėmiau skaityti.
Kaip spėjo Danielis, tėvas spėriai traukėsi iš šio pasaulio. Tesėdamas savo žodį, Danielis atsiuntė man slaugytoją nakčiai, kad tėvas niekada neliktų vienas kambaryje be žvakės ir tyliai tariamų maldos žodžių, kuriuos taip mėgo. Ta mergina, Mari, kresna prancūzė valstietė, dievobaimingų tėvų dukra, mintinai mokėjo visas psalmes, visas iš eilės. Naktį mano tėvas užmigdavo liūliuojamas Ile de France[4] ritmo. Dienai susiradau vaikinuką, kad už mane tvarkytųsi knygyne, o pati sėdėdavau ir skaitydavau tėvui hebrajiškai. Tik balandį aptikau knygą su išlikusia trumpa maldų mirusiesiems ištrauka. Pamačiau, kaip jis pritardamas nusišypso. Pakėlė ranką, aš nutilau.
— Taip, jau laikas, — ištarė. Balsas buvo vos girdimas. — Tu susitvarkysi, vaikeli mano?
Padėjusi knygą ant kėdės, priklaupiau prie jo lovos. Tėvas sunkiai užkėlė ranką ant galvos mane palaiminti.
— Nesirūpinkite dėl manęs, — sušnibždėjau. — Aš nepražūsiu. Turiu knygyną ir presą, pragyvenimui užsidirbu, Danielis visuomet mane globos.
Tėvas linktelėjo. Jis tolo, jau buvo per toli, kad patartų ar paprieštarautų.
— Laiminu tave, ąuerida, — tyliai pasakė.
— Tėveli! — Ašaros plūdo į akis. Padėjau galvą ant jo lovos.
— Laiminu, — pakartojo ir liko gulėti tylus.
Atsisėdau ant lovos, pamirksėjau. Raidės liejosi pro ašaras, negalėjau nieko įskaityti. Po kurio laiko vėl tęsiau:
— „Pagarbintas ir pašventintas tebūnie Dievo vardas visame pasaulyje, kurį Jis sutvėrė pagal savo valią. Tesukuria Jis savo karalystę mūsų gyvenimo dienomis ir visos Izraelio genties gyvenimo dienomis, greitai, taip, netrukus; ir ištarkite amen.”
Tą naktį, kai slaugytoja pabeldė į mano duris, sėdėjau apsirengusi ir laukiau jos. Nuėjau prie tėvo lovos. Jis žvelgė šypsodamasis, švytintis ir be jokios baimės. Supratau, kad jis galvoja apie mano mamą ir, jeigu jo tikėjimas neklysta, jeigu neklysta krikščionių tikėjimas, jis netrukus susitiks su ja danguje. Tyliai ištariau slaugytojai: „Eikite pakviesti daktarą Danielį Karpenterį.” Išgirdau, kaip Mari nubilda laiptais.
Atsisėdau šalia tėvo lovelės, paėmiau už rankos ir pajutau, kaip silpnas pulsas spurda it paukštelis po mano pirštais. Apačioje tyliai prasivėrė ir užsitrenkė durys, ant laiptų pasigirdo dviejų žingsniai.
Miegamojo tarpduryje pasirodė Danielio motina.
— Nenoriu brautis neprašyta, — tyliai ištarė, — bet tu nežinai, kaip viską dera atlikti.
— Nežinau, — atsakiau. — Aš skaičiau maldas.
— Gerai. Pasielgei teisingai, o visa kita atliksiu aš. Gali žiūrėti ir mokytis, kad žinotum, kaip tai daroma. Kad galėtum į paskutinę kelionę palydėti mane ar ką kitą, kai ateis laikas.
Ji tyliai prisiartino prie lovos.
— Na kaip, senas bičiuli? — pasakė. — Atėjau su tavimi atsisveikinti.
Mano tėvas nieko neatsakė, tik nusišypsojo jai. Ponia Karpenter švelniai suėmė jį už pečių ir kilstelėjo, pasukdama taip, kad žvelgtų į sieną, nugarą atsukęs į kambarį. Tada atsisėdo prie jo šono ir sukalbėjo visas maldas mirštantiems, kokias pajėgė prisiminti.
— Sudie, tėveli, — tyliai pasakiau. — Sudie, tėveli. Sudie.
Danielis rūpinosi manimi, kaip ir žadėjo. Kaip žentui, jam atiteko visas mano tėvo turtas, bet tą pačią dieną jis perleido jį man. Atėjęs į namus padėjo man išnešti keletą daiktų, kuriuos tėvas sukaupė per ilgus kelionių metus, ir paprašė Mari kelis mėnesius pagyventi su manimi. Ji miegodavo apačioje, virtuvėje, palaikydavo man kompaniją ir saugodavo mane naktimis. Ponia Karpenter nepritarė mano nemoteriškai nepriklausomybei, bet sugebėjo nesikišti.
Ji viską paruošė gedulingoms Mišioms, vėliau tą pačią dieną — slaptai žydiškai ceremonijai už užrakintų durų. Kai padėkojau, ji numojo ranka. „Taip įprasta tarp mūsų žmonių, — pasakė. — Turime atsiminti apeigas. Privalome jas atlikti. Jeigu pamiršime, pamiršime save. Tavo tėvas buvo didis žydų mokslininkas, jis turėjo knygų, kurios buvo seniai kitų pamirštos, ir drąsos jas saugoti. Jeigu nebūtų tokių kaip jis, nemokėtume maldų, kurias kalbėjau jo mirties patale. Dabar tu žinai, kaip tai daroma, išmokysi to savo vaikus, ir mūsų tradicijos bus perduotos kitai kartai.”
— Viskas ilgainiui pasimirš, — tariau.
— Ne, kodėl gi? — nesutiko ji. — Mes atsiminėme Sioną prie Babilono upių, prisimename Sioną ir prie Kalė vartų. Kodėl turėtume pamiršti?
Danielis neklausė, ar atleisiu jam ir galėsime vėl gyventi kaip vyras ir žmona. Neklausė manęs, ar nesiilgiu jo prisilietimo, bučinio, netrokštu vėl pasijusti kaip jauna mergina pavasarį, o ne su visu pasauliu kovojanti moteris. Jis neklausė, ar po tėvo mirties nesijaučiu vienišiausia mergina pasaulyje, vienišė Hana, nei žydė, nei žmona, nei, nuo šiol, dukra. Jis neklausė to manęs, o aš apie tai neprasižiojau, todėl mes maloniai išsiskyrėme prie slenksčio, apimti liūdesio ir apgailestavimo. Įsivaizdavau, kad eidamas namo jis užsuko į putlios šviesiaplaukės jo sūnaus motinos namus, o pati grįžau į knygyną, užšoviau duris ir ilgai sėdėjau tamsoje.
Šaltieji metų mėnesiai vis dar buvo man per sunkūs. Ispaniškas kraujas buvo per silpnas kęsti drėgną šiaurės pakrantės žiemą, o Kalė buvo ne geriau už Londoną, merkiamą lietaus po pilku dangumi. Likusi be tėvo jaučiau, kaip jūros ir dangaus šaltis skverbiasi į mano gyslas, į mano akis, nes dažnai be jokios priežasties pravirkdavau. Lioviausi tinkamai pietauti, užkrimsdavau kaip spaustuvininko padėjėjas duonos, užsigerdama pienu. Nesilaikiau dietos apribojimų, kaip darė tėvas, nedegiau žvakės per šabą. Per šabą dirbdavau, spausdindavau pasaulietines ir pramogines eilėraščių bei vaidinimų knygas tarsi mokslas man daugiau neberūpėtų. Leidau išdilti tikėjimui kartu su viltimis apie laimę.
Naktimis negalėdavau gerai išsimiegoti, o dienomis per žiovulį nepajėgdavau surinkti šrifto. Verslas sulėtėjo: tokiais neramiais laikais niekas neprisiminė knygų, išskyrus maldaknyges. Dažnai eidavau į uostą pasveikinti iš Londono atvykusius keleivius ir paklausinėti naujienų, svarstydama, ar galėčiau grįžti į Londoną, atsiprašyti karalienės ir vėl stoti jai tarnauti.
Žinios iš sostinės buvo niūrios kaip popiečio dangus. Karalius Pilypas lankėsi pas žmoną Londone, bet atnešė jai maža džiaugsmo, nes visi šnekėjo, kad jis sugrįžo dar ko nors išpešti. Sklandė pikti gandai, kad jis atsigabeno savo meilužę, su kuria šoko kiekvieną vakarą matant įskaudintai karalienei. Marijai teko sėdėti soste ir žiūrėti, kaip vyras juokauja ir šoka su kita moterimi, o vėliau kęsti, kad vyras įžeidinėja jos tarybą, mat ši stojo piestu dėl jo karo su Prancūzija.
Norėjau grįžti pas karalienę. Maniau, kad ji turėtų jaustis beviltiškai vieniša rūmuose, kurie, diriguojami naujosios karaliaus meilužės, vėl tapo ispaniški ir nepadoriai linksmi, amžinai traukiantys per dantį anglų prasčiokiškumą. Bet iš Anglijos plūdo ir kitokios žinios: eretikai ir toliau be gailesčio deginami. Supratau, kad man Anglijoje nesaugu. Kaip nesaugu niekur.
Nusprendžiau likti Kalė, nepaisyti šalčio, vienatvės, likti ir laukti viliantis, kad vieną dieną jausiuos ryžtingesnė priimti sprendimą, kad atgausiu savo optimizmą ir susigrąžinsiu gyvenimo džiaugsmą.